Šio tinklaraščio pranešimų skaičius: 935

Pastorės Anželikos tinklaraštis

Keli didieji sielos poreikiai

2014 19 lapkričio | Straipsniai

  1. Pradžia
  2. /
  3. Straipsniai
  4. /
  5. Keli didieji sielos poreikiai

vartaiApaštalas Jonas savo evangelijoje vaizdingomis metaforomis ir palyginimais apibūdina Kristų, Dievo Sūnų – kaip giliausią žmonių amžinybės ilgesį. Iš keturių evangelistų tik Jonas užrašė septynis Jėzaus teiginius „Aš esu …”, kurie ne tik atskleidžia Dievo santykį į žmogų, bet ir parodo didžiuosius žmogaus sielos poreikius.

Šiame straipsnyje aptarsime tris iš jų.

Kad tikėtume

Apaštalas Jonas parašė evangeliją, siekdamas įtikinti skaitytojus, jog Jėzus yra lauktasis Mesijas – Dievo Sūnus, – ir, kad tikėdami Jį, jie turėtų amžinąjį gyvenimą. Raktiniu Jono evangelijos posakiu tapo žodžiai kad tikėtumėte, kurie pavartoti net 98 kartus. Ši frazė įrėmina visą Jono pasakojimą. Štai pradžioje apaštalas kalba apie Jono Krikštytojo liudijimą: Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų apie šviesą, ir kad visi per jį įtikėtų (1, 7). Evangelija baigiasi tokiais žodžiais: O šitie [darbai ir ženklai] yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus, ir kad tikėdami turėtumėte gyvenimą per Jo vardą (20, 31).

Per visą evangeliją Jono dėmesio centre yra tikėjimas Kristaus asmeniu. Pasak apaštalo, gyvenimas ateina per tikėjimą Kristumi, o ne tikint palaiminimais ar darbais, kuriuos Jis gali padaryti. Evangelistas skaitytojų žvilgsnius kreipia į patį Jėzaus asmenį.

Kaip žinia, tikėjimas gali būti nukreiptas ir į kitus gyvenimo objektus: karjerą, sėkmę, aukštus bei pelningus pasiekimus ir pan. Šiandien mes gyvename „greitos sėkmės” kultūroje. Sėkmė tampa vis didesniu Vakarų pasaulio siekiniu ir visuotine vertybe. „Sėkmingas verslininkas”, „sėkmingas politikas”, „sėkmingas pastorius” – lyg magiškos formulės kartojamos žmonių lūpomis. Tad visai nenuostabu, kad dauguma žmonių visą savo energiją yra nukreipę į gyvenimo pasiekimus, sėkmingą būvį žemėje. Tie patys siekiai gali gyvuoti ir krikščioniškoje terpėje, pasislėpę po išorinio pamaldumo kauke. Tuomet Kristus vertybių skalėje yra pastatomas į tą pačią eilę, kur puikuojasi būrėjos, pseudo „ganytojai” šoumenai ar sėkmės mokytojai, neva galintys padėti prisivilioti sėkmę, gerovę, karjerą.

Tačiau Jonas moko, kad tikėjimas turi būti sukoncentruotas į Kristų. Tik taip atsiveria autentiškas tikėjimo kelias, jo turinys ir galia.

Gyvenimo poreikis: Jėzus – gyvenimo duona

Jėzus atsakė: „Aš esu gyvenimo duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš. <…> Aš esu gyvenimo duona. Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. O ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad, kas ją valgys, nemirtų. Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgo šitos duonos – gyvens per amžius. Duona, kurią Aš duosiu, yra mano kūnas, kurį Aš atiduosiu už pasaulio gyvybę” (Jn 6, 35. 48-51).

Visi žmonės žemėje trokšta gyvenimo pilnatvės, apstybės – gyvenimo, kuris niekada nesibaigia. Tai – amžinojo gyvenimo ilgesys, kurį bandoma užpildyti įvairiais būdais. Vieni stengiasi išrasti vaistus, kurie prailgintų žmogaus gyvenimo trukmę bent iki 150 metų. Kiti „audžia” klonavimo idėją: jei ne tie patys žmonės, tai gal jų antrininkai galėtų amžinai gyventi..? Gyvenimo pilnatvės paslaptis mėgina atskleisti įvarūs gyvenimo būdo žurnalai, televizijos laidos, kalnai „populiarių” knygų ir t. t. Žodžiu, siūloma daugybės rūšių gyvenimo „duonos”, „pyragų” ir net „tortų”.

Jono evangelijos 6 skyriuje Jėzus, kalbėdamas su žmonėmis, pavadina save gyvenimo duona, panašiai kaip ir per pokalbį su samariete prie šulinio (4 sk.), pavadino save gyvuoju vandeniu. Ir duona (maistas), ir vanduo (gėrimas) yra mūsų fizinės gyvasties pagrindas. Kristus yra sielos gyvenimo duona ir jos gyvybės vanduo. Jėzaus klausytojai (tiek moteris prie šulinio, tiek minia, sekusi Jį po duonos padauginimo stebuklo) iš pradžių nesuprato tikros Jo žodžių prasmės. Jie mąstė žemiškai, materialiomis kategorijomis: Duok man gerti, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau jo semtis čionai, – prašė samarietė (Jn 4, 15). Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos, – šaukė minia (Jn 6, 34). Jūs ieškote manęs <…>, kad prisivalgėte duonos lig soties <…> Darbuokitės ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinam gyvenimui (Jn 6, 26-27), – atsakė Jėzus. Visi tie žmonės norėjo patenkinti tik žemiškus savo poreikius, manė, jog, jei turėtų visada vandens ar duonos pavalgyti, viskas būtų išspręsta.
Ir šiandien vyrauja nuomonė, kad pakaktų ekonominių ar socialinių priemonių išspręsti visoms žmogaus gyvenimo problemoms, atsakyti į visus poreikius. Kartais ir tikintieji Kristaus „uoliai” ieško dėl medžiaginių dalykų: „Jėzau, duok man darbo ir bus gana”. Arba: „Geriau taip palaimink, kad nebereikėtų vaikščioti prie šio šulinio kas dieną dirbti”. Kai materialiniai poreikiai laikomi svarbiausi, jiems patenkinti pasitelkiama „socialinė evangelija”.

Tačiau Jėzus, nors ir gailisi pavargusių ir išalkusių žmonių, aiškiai sako, kad vien tik šito jiems negana: kas valgė Mozės duotą duoną dykumoje – mirė, o kas valgo Kristų kaip duoną, save paaukojusį už pasaulio nuodėmes, – nemirs per amžius. Žmogus ilgisi amžinojo gyvenimo. Tai kur kas didesnis dvasinis poreikis, nei tik prikimšti pilvą, išspręsti ekonomines ir socialines problemas. Kristus, būdamas žmonių gyvenimo duona, aiškiai parodo, kad Jis yra vienintelis, per tikėjimą patenkinantis amžinybės lūkestį žmogaus širdyje. Niekas kitas negali tapti ta duona: nei kūryba, nei darbas, nei šeima, nei pinigai. Visa tai vieną dieną baigsis, kaip baigėsi mana, įėjus į pažado žemę. Kristus yra gyvybės duona, kuri maitina mūsų gyvenimą ir palaiko jį dabar ir per amžius.

Gyvenimo šviesos poreikis: Jėzus – pasaulio šviesa

Jėzus vėl prabilo: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsoje, bet turės gyvenimo šviesą” (Jn 8, 12).

Kiekvienas žmogus ilgisi dvasinės šviesos. Gimdami į šį pasaulį, gimstame į dvasinę, moralinę tamsą, kurią gan greitai, jau būdami vaikais, pradedame patirti. Kaip nustebau, kai vieną dieną mano sūnus, kuriam tada buvo septyneri metai, graudžiai verkdamas pasakė: „Kam gyventi šitoje žemėje, jei joje tiek daug blogio, kai vaikus gali bet kas nuskriausti?” Jau vaikystėje imame suvokti moralinį blogį, kuris mus supa. Vėliau iš Dievo malonės išvystame, kaip pastebi apaštalas Paulius, blogį, esantį mumyse: Gero trokšti sugebu, bet padaryti – ne (Rom 7, 18). Nors blogio ir netrokštame, bet mes jo neišvengiame, su juo susiduriame, gyvename, prie jo priprantame…

Ir vis dėlto siela ilgisi šviesos, tokios būsenos, kurioje nėra blogio. Šis ilgesys išreiškiamas įvairiomis formomis. Pasakose ir fantastinėse istorijose – tai stebuklinga gėrio ir teisingumo karalystė arba vaikų šalis, kur stiprūs ir silpnieji gyvena meilėje. Filosofijoje – tai Eldorado šalis, be godumo auksui ir pinigams (Volteras, „Kandidas”), tobulos visuomenės žemėje vizija (Platonas, „Valstybė”).

Tamsa Biblijoje simbolizuoja dvasinę tamsą: nuodėmę, melą, nedorybę ir piktus darbus. Tuo tarpu Kristus sako, kad Jis yra pasaulio šviesa. Šią mintį Jono evangelijoje pirmą kartą išgirstame jau pradžioje: Jame buvo gyvybė, ir gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa šviečia tamsoje, ir tamsa jos neužgožė. <…> Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į pasaulį (Jn 1, 4 – 5, 9). Greičiausiai tai aliuzija į Dievo šviesą, kuri sukūrimo pradžioje apšvietė tuščią, tamsią žemę be pavidalo. Taip ir Kristus dvasiškai nušviečia žmonių pasaulio tamsą ir tuštybę, mūsų nedorybę. Be Jėzaus, be Jo aukos, Jo gyvenimo ir mokymo pasaulyje įsigali tiršta dvasinė tamsa. Be Kristaus nėra ir negali būti jokios kitos alternatyvos, kito moralinio šviesos šaltinio, apšviečiančio mus. Nors žmonės postmodernioje kultūroje tariasi turį kiekvienas savo žibintuvėlį – savo vertybes, tiesas, kuriomis siekia apsišviesti savo gyvenimo kelią, bet tiems laikiniems žibintuvėliams išsikrovus lemta užgesti. Tik Jėzus, būdamas tikroji amžina žmogaus šviesa, apšviečia mūsų padėtį čia, žemėje, ir nušviečia amžinojo gyvenimo perspektyvą. Tai vienintelė šviesa, kuri siekia anapusybę.

Tą kartą (Jn 8 sk.) Jėzus mokė šventyklos kieme ir Jis buvo tikroji šventyklos menora – šviestuvas, apšviečiantis ne šventovę, o žmonių širdis. Jis švietė ir paleistuvei moteriai, atvestai pas Jį pasmerkti, ir fariziejams, kurie niekuo nesiskyrė nuo tos vargšės moters. Fariziejai, sugavę svetimautoją, manė esą teisūs, bet iš tiesų jie patys buvo tamsoje, tačiau jos nematė. Kasdami duobę kitam, patys į ją įkrito.

Reikia šviesos, kad pamatytume savo sielos tamsybes. Be Jėzaus mes negalime iki galo atskirti tiesos nuo melo, teisingumo nuo neteisybės, sąžiningumo nuo klastos ir veidmainystės. Kristus – mūsų sielos šviesa, sąžinė ir nuovoka. Be Jo ten nyku, tuščia ir tamsu. Jei mylėsime Jėzų, pasiliksime Jo šviesoje: Kiekvienas, kuris daro bloga, neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai nebūtų atskleisti. O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad pasirodytų, jog jo darbai atlikti Dieve ( Jn 3, 20 – 21).

Išgelbėjimo, saugumo ir bendrystės poreikis: Jėzus – vartai į gyvenimą

Tuomet Jėzus kalbėjo jiems toliau: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Aš – avių vartai. Visi, kurie pirma manęs atėjo, buvo vagys ir plėšikai, todėl avys jų neklausė. Aš esu vartai. Jei kas įeis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis ir ganyklą sau ras. Vagis ateina tik vogti, žudyti ir naikinti. Aš atėjau, kad jie turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų (Jn 10, 7-10).

Dešimtame Jono evangelijos skyriuje yra dvi Jėzaus metaforos – avių vartai ir gerasis ganytojas. Jėzus save vadina ir „vartais”, ir „ganytoju”. Ganytojas ir avių gardo vartai glaudžiai siejasi. Pro vartus ganytojas ateina pas savo avis, jis – avių šeimininkas, o vagys lipa į gardą pro kitur. Pro vartus avys išeina ir randa ganyklą. Nakčiai pro vartus avys vėl suvaromos į gardą. Tuomet ganytojas stovi vartuose, tarsi pats būtų vartai, ir apžiūri kiekvieną avelę: sužeistą – aptvarsto, patepa aliejumi, trokštančią – pagirdo. Visos avys apžiūrimos ir suskaičiuojamos, nė viena nelieka nepastebėta, nes visos įėjo pro vartus. Galiausiai, ganytojas pats gula naktį prie vartų ir tampa apsaugos vartais kaimenei. Nei žmogus, nei žvėris – niekas, kas pikta, negali patekti į gardą, nesusidūręs su ganytoju, jo lazda ir apsauga.

Ši metafora kalba apie vienintelį išgelbėjimo kelią per Kristų – kaip kiekviena avis įeina pro vartus į gardą. Pas Dievą neateisi kitaip, kaip tik per Kristų. Bet tuo pačiu vartai simbolizuoja saugumą, nuolatinę ganytojišką globą ir bendrystę – avys apžiūrimos, tvarstomos, suskaičiuotos ir saugomos nuo plėšrių žvėrių.

Žmogaus sielai reikia išgelbėjimo, saugumo ir globos Dievo ganyklose, žaliose lankose prie tylių vandenų, kur ji nuolat patirtų gerojo Ganytojo meilę, rūpestį ir globą. Jėzus yra vartai į tikrąjį gyvenimą, ir tik Jo amžinojoje ganykloje siela yra saugi ir randa atilsį.

0 Comments

Submit a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kitos publikacijos:

FEBĖ. I-ojo amžiaus Kenchrėjos bažnyčios diakonė

FEBĖ. I-ojo amžiaus Kenchrėjos bažnyčios diakonė

Tarptautinę moterų dieną, mums krikščionėms, visada norisi pažvelgti į šviesias Bažnyčios asmenybes moteris, kurios buvo įtakingos Kristaus bendruomenėje ir savo socialinėje aplinkoje. Šį kartą pažvelkime į Febę, Kenchrėjos bažnyčios diakonę, apaštalo Pauliaus bičiulę, bendražygę ir globėją.

Apie save

Apie save

Esu Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis” pastorė. Į šį Viešpaties pašaukimą atsiliepiau tautos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, būdama 20 metų mergina (1990 m. pradžioje)…
Skaityti toliau…

Užsisakyti naujienas

Mano knyga

Knyga

Savaitės skaitomiausi

Popular Posts

Archyvas

Archyvas

Tinklaraščio lankytojai