Marija Magdalietė – paslaptinga moteris, mylėjusi Kristų

Šiais metais karantino sąlygomis sutikome Velykas ir atskirai sutinkame Motinos dieną. Ne visi galime aplankyti artimuosius, ypač savo mylimas mamas, saugodami jų sveikatą. Tačiau galime kūrybingai sveikinti nuotoliniu būdu ir drąsinti jas ir vieni kitus įvairiose gyvenimo aplinkybėse neprarasti ryžto, tikėjimo ir meilės Dievui.

Kadangi Kristus pasakė, kad tie, kurie klauso Jo žodžių ir juos vykdo yra Jo motina, ir Jo broliai, ir Jo sesės, todėl kiekvieną tikintį Viešpats vertina kaip savo pačius artimiausius žmones: tėvus, brolius, seseris. Artėjant Motinos dienos progai, nusprendžiau pasidalinti straipsniu, kuriame aprašiau įstabios moters – Marijos Magdalietės gyvenimo paveikslą. Jis atsiskleidžia evangelijose. Tai Dievą mylinčios, ištikimos Kristaus sekėjos portretas, apgaubtas amžių paslaptingumo.

Marijos Magdalietės paveikslas yra apipintas įvairiais mitais, vienas prieštaringiausių paveikslų žmonijos istorijoje. Ji – verta pasmerkimo nusidėjėlė, ar – garbinama šventoji? Tamsi, ar šviesi asmenybė? Diskusijos ir svarstymai vis netyla…

Suprantama, žmogus nėra ir negali būti vienareikšme būtybe, vien tik juoda, ar balta. Apskritai, Magdalietės portretą dengia paslaptis, nes tiksliai nežinoma, koks buvo jos gyvenimas iki susitikimo su Kristumi, kai Jis išvarė septynias dvasias iš jos ir išvadavo ją. Kas tai per dvasios? Kodėl jos atsirado? Kaip Kristus ją išgydė? Kyla daugiau klausimų, nei yra pateikta atsakymų evangelijose.

Todėl įvairių kartų teologai ir menininkai nevengdavo sutirštinti Magdalietės asmenybės portreto. Dažnai ji pristatoma didele nusidėjėle, didesne už kitus. Tradiciškai meno kūriniuose vaizduojama, kaip laisvo elgesio moteris, atradusi atgailą. Pavyzdžiui ir Melas Gibsonas savo filme „Kristaus kančia“ parodo Magdalietę kaip paleistuvę, kurią fariziejai pagavo svetimaujančią ir atvedė pas Kristų. O Dž. Braunas savo knygoje „Da Vinčio kodas“ kuria kitą mitą apie Mariją Magdalietę. Jo bestseleris „Da Vinčio kodas“, kuri tik pasirodžius tapo perkamiausia knyga, per 2 metus išversta į 44 pasaulio kalbas ir išplatinta nuo 18 – 45 mln. tiražu. Jame Jėzus pristatomas kaip žmogus, o Marija Magdalietė – jo žmona, kuri pagimdė jam dukterį. Žinoma, ši knyga – grožinis kūrinys, fikcija, nelyg šiuolaikinis mitas apie visą krikščionybę. Ji negali būti traktuojama kaip istorinis ar dvasinis šaltinis, tiesiog laisvalaikio literatūra. Šventasis Raštas tokias interpretacijas apie Jėzų ir Magdalietę paneigia. Jas paminiu tik dėl to, jog matytume, kokiomis sutirštintomis spalvomis dažniausiai vaizduojama Marijos Magdalietės asmenybė.

Evangelistai Matas, Morkus, Lukas ir Jonas nekalba nieko panašaus apie tai, kas yra minima populiariuose mituose.

Anksčiausiai Mariją Magdalietę sutinkame:

Lk 8, 1-3

Po to Jėzus keliavo per miestus ir kaimus, pamokslaudamas ir skelbdamas Dievo karalystės Gerąją naujieną, Su Juo buvo dvylika ir kelios moterys, išgydytos nuo piktųjų dvasių bei ligų: Marija, vadinama Magdaliete, iš kurios buvo išėję septyni demonai, Erodo prievaizdo Chuzos žmona Joana, Zuzana ir daug kitų, kurios jiems tarnavo savo turtu“.

Lukas mini Jėzaus palydovus, mokinius ir sekėjus, kurie sekė Juo visur, kur Jis keliavo pamokslaudamas ir skelbdamas Dievo karalystės Gerąją naujieną. Šalia mokinių yra minimos ir moterys. Pirmoji iš jų – Marija Magdalietė.

Šiose Luko eilutėse yra visa santrauka Marijos gyvenimo – jos atsivertimas ir tolimesnis gyvenimas – tai tarsi gemalas jos istorijos. Nors jos paveikslą galime matyti visose 4 evangelijose, net 8 vietos Naujajame Testamente kalba apie ją, tačiau šios Luko eilutės mums jau parodo pagrindinius jos gyvenimo akcentus: Po savo dramatiško atsivertimo, Marija tapo Kristaus mokine ir niekada nebepaliko Viešpaties. Magdalietės istorija yra nuoseklios mokinystės ir ištikimybės Kristui istorija, kuri mums yra labai svarbi. Ar mūsų tikėjimo kelias bus toks pat ištikimas?

Nors patiriame įvairiausių išbandymų tikėjimo kely, esame įkvepiami likti ištikimais Kristaus mokiniais, nes Kristus yra mūsų IŠTVERMĖS šaltinis.

Dramatiškas atsivertimas

Lukas keliais žodžiais nusako trumpą, bet įspūdingą Marijos, vadinamos Madaliete, atsivertimo istoriją.

Pirmiausia yra nurodoma Marijos tapatybė, jos kilmė iš Magdalo. Ji buvo „vadinama Magdaliete“ (Luk 8, 2) pagal savo gimtąjį miestą – Magdalą, kuris buvo išsidėstęs vakarinėje Galilėjos ežero pakrantėje. Talmudas mini šį miestą – „Magdal Nunaija“ – „žuvų bokštas“. Jame, spėjama, vyravo žuvininkystė. Senuosiuose evangelijų tekstuose, vietoj Magdalo minima Magadano (Mat 15, 39) arba Dalmanutos sritis (Mk 8,10). Greičiausiai Jėzus ne kartą lankėsi toje srityje, po antro duonos padauginimo kėlėsi į ją. Evangelistai, Jėzaus mokiniai vadino šią Mariją Magdaliete, nurodydami į jos tapatybę, nes Naujajame Testamente yra minimos ne viena, bet šešios Marijos (vien evangelijose keturios: Marija – Jėzaus motina, Marija Magdalietė, Marija, Lozoriaus sesuo, Marija, Kleopo žmona), todėl prie jų vardų būna nuorodos, išskiriančios tapatybę.

Toje pačioje Luko 8 sk. 2 eilutėje pasakoma, kaip Marija prisijungė prie Kristaus sekėjų. Pabrėžiama, kad ji buvo išvaduota iš septynių piktųjų dvasių. Kokios tai buvo dvasios – nežinome. Visi evangelistai nutyli šiuo klausimu, lyg nenorėdami liesti praeito gyvenimo. Tačiau viena aišku, kad Magdalietė susitikime su Jėzumi buvo išgelbėta iš nuodėmės, atvėrusios plačiai duris piktosioms dvasioms ir ligoms veikti jos gyvenime. Iš šio vieno sakinio galime suprasti, jog ji kentėjo ir buvo įvairių vidinių ir fizinių sunkumų varginama: galbūt nerimo, baimės, depresijos, pykčio, kaltės ir gėdos. Mat, Lukas prieš išvardindamas moteris, kurios sekė Jėzų, pabrėžė, kad jos buvo išgydytos nuo piktųjų dvasių ir ligų – pirmoji – Marija. Sunku pasakyti, kas tiksliai kankino ją, tačiau įdomu pastebėti, kad nei vienas iš evangelistų nevadina jos didele nusidėjėle ar atgailaujančia paleistuve, kaip tai tradiciškai įprasta ją matyti. Manyčiau, tai yra svarbus faktas, ta prasme, kad dažnai žmonių Rašto interpretacijos būna per daug sutirštintos, spekuliatyvios. Prie Marijos, šiuo atveju, yra minima, kad ji buvo iš išgydyta nuo 7 piktų dvasių (Mk 16, 9) ir daugiau nieko.

Žinoma, jos gyvenimas buvo nelengvas, o Kirstus ją kaip paklydusią avelę, pakėlė iš duobės. Jis buvo jos Gelbėtojas. Jos atsivertimas davė vaisių. Marija iš Magdalo nusprendė sekti Mokytoju ir jam tarnauti, tarnauti savo turtu. Lukas pamini Mariją Magdalietę būtent tarpe tų moterų, kurios rėmė Jėzaus tarnavimą. Tai leidžia mąstyti, kad ji galėjo būti iš pasiturinčių žmonių luomo, kuri iš dėkingumo Kristui, tarnavo Jam savo turtu. Tai patvirtina ir kitas faktas, kai vėliau, po Kristaus nukryžiavimo, ji su kitomis moterims pirko brangių kvepalų patepti Viešpaties kūną, paguldytą į kapą.

Šiandien mes esame tie žmonės, kuriuos aplankė Kristaus malonė mūsų kartoje. Mes patyrėme dramatiškus atsivertimus, nes kaip ir Marija buvome varginami nuodėmės, kuri turėjo pačių įvairiausių išraiškų: pyktį, neapykantą, užsikietinimą, netyrumą, ligas ir k.t. Svarbu šito nepamiršti, kai situacija pagerėja, mes tampame laisvi, labiau patenkinti ir laimingi.

Keri Marijos Magdalietės dėkingumas, jos atsidavimas Kristui ir apsisprendimas sekti Juo.

Nuosekli mokinystė ir ištikima tarnystė

Magdalietė po atsivertimo tapo Jėzaus mokine ir visada liko ištikima Viešpačiui. Nors žemiškoje Kristaus tarnystėje moterys yra nelyg antrame plane, nueina į šešėlį, tačiau jos yra visada su Jėzumi. Jos nėra matomos, nes evangelistai jų dažnai nemini. Tačiau vėliau jos ne tik pasirodė, bet ir išryškėjo, ypač Jėzaus gyvenimo ir tarnavimo finalinėje scenoje. Tą akimirką, kai kitiems mokiniams iškilo suėmimo, mirties pavojus ir jie pasislėpė, moterys, buvusios „tyliai“ šalia, pasimatė, kaip niekad ryškiai. Kiekvienam ateina „jo / jos valanda“, parodyti geriausias savo savybes.

Įdomu pastebėti, kad visi evangelistai, kaip ir Lukas, kai vardina moterų, kurios sekė Jėzų iš Galilėjos į Judėją ir rėmė Jo tarnavimą, sąrašą, pačią pirmąją iš jų visada pamini Magdalietę. Tai rodo, kad ji tikrai ištikimai ir visuomet sekė Jėzų, net Jo pažeminime iki galo buvo su Juo bei pirmoji iš visų mokinių išvydo Jėzų po prisikėlimo.

Pažiūrėkime į jos sekimo kelią:

  • – Marija Magdalietė sekė Jėzų iš Galilėjos į Jeruzalę iki kryžiaus mirties: „Tenai buvo daug moterų, kurios žiūrėjo iš tolo. Jos sekė paskui Jėzų nuo Galilėjos, Jam tarnaudamos. Tarp jų buvo Marija Magdalietė, Jokūbo ir Jozės motina Marija ir Zebediejaus sūnų motina“ (Mt 27, 55-56).
  • – Ji dalyvavo Kristaus kūno laidojimo ceremonijoje, ji matė, kur Jis buvo palaidotas: „Ten buvo Marija Magdalietė ir kita Marija, kurios sėdėjo priešais kapą“, „Marija Magdalietė ir Marija, Jozės motina, matė, kur jis buvo palaidotas (Mt 27, 61; Mk 15, 47).
  • – Ji pirmąją savaitės dieną, sunkiai išlaukus sabato tylą, bėgo prie kapo patepti Viešpaties kūno kvepalais: „Sabatui praėjus, Marija Magdalietė, Marija, Jokūbo motina, ir Salomė nupirko kvepalų, kad nuėjusios galėtų Jėzų patepti. Labai anksti, pirmąją savaitės dieną, saulei tekant, jos atėjo prie kapo ir kalbėjosi tarp savęs: „Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?“(Mk 16, 1-3; Jn 20, 1 – Jonas mini tik vieną Mariją Magdalietę prie kapo, nes Jėzus jai pirmajai pasirodė).
  • – Marija Magdalietė kartu su kitom moterimis pamatė tuščią kapą ir buvo angelų pasiųsta, eiti ir pranešti mokiniams bei Petrui, kad Jėzus prisikėlė: „Įėjusios į kapo rūsį, išvydo dešinėje sėdintį jaunuolį ilgais baltais drabužiais ir nustėro. Jis joms tarė: „Neišsigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazariečio. Jis prisikėlė, Jo čia nėra. Štai vieta, kur Jį buvo paguldę. Eikite, pasakykite Jo mokiniams ir Petrui: Jis eina pirma jūsų į Galilėją. Ten Jį pamatysite, kai Jis yra jums sakęs.“ (Mk 16, 5-7; Mt 28, 1-8; Lk 24, 1-11).
  • – Po prisikėlimo Jėzus pirmiausia pasirodė Marijai Magdalietei, po to, kai visos moterys ėjo ir pranešė apaštalams, kad kapas yra tuščias: „Prisikėlęs anksti rytą, pirmąją savaitės dieną, Jėzus pirmiausia pasirodė Marijai Magdalietei, iš kurios buvo išvaręs septynis demonus“ (Mk 16, 9; Jn 20, 2.11-18).

Ištvermės šaltinis

Visais šiais atvejais Marija minima pirmoji, ne tam, kad jai suteiktų privalumą virš kitų moterų, bet atskleidžia jos stiprią meilę ir ištikimybę iki galo. Kam daug atleista, tas stipriai myli. Ji po atsivertimo nebeatsitraukė nuo Jėzaus, nes nebegalėjo įsivaizduoti gyvenimo be Kristaus, kuris jai buvo geras. Galimas dalykas, kad per Jėzų ji patyrė didžiausią GĖRĮ (priėmimą, įvertinimą, meilę) savo gyvenime. Ji sekė Jėzų per Jo tarnystės slėnį. Ji atsekė Kristų su kitomis moterimis iš Galilėjos į Jeruzalę, buvo šalia Kristaus kančios kely, matė Jo mirtį, kur buvo paguldytas Kristaus kūnas, regėjo tuščią kapą po prisikėlimo. Net Kristaus mirty, tyloje, prie Nukryžiuotojo kojų, prie tuščio kapo – ji ten buvo. Jai pirmajai Jėzus pasirodė anksti ryte po prisikėlimo ir įgalino pranešti Savo žinią apaštalams.

Jos mokinystė buvo ne tik Jėzaus tarnavimo pakilimo taške, bet ir sunkiausiame Jo misijos taške.

Neabejotinai, ji kaip ir kiti mokiniai išgyveno vidinę emocinę krizę, sielvartą, baimę, skausmą ir prieštaravimą. Bet ji savo skausme, per ašaras ieškojo To, kurį pamilo jos siela. Manau, kad Marija dar didesnį šoką išgyveno, kai ji nerado Jėzaus kūno kape. „Kas galėjo taip skaudžiai pajuokauti? Gal sodininkas? “Ji ieškojo nukryžiuotojo Kristaus. Po prisikėlimo Viešpats negalėjo jos apeiti, tos kuri per ašaras ir skausmą ieškojo Viešpaties, Jis negalėjo jos palikti nepaguostos. „Jėzus jai tarė: „Moterie, ko verki? Ko ieškai?“(Jn 20, 15).

Jėzus niekada nenuvils žmonių, kurie Jo ieško iš tyros ir mylinčios širdies. Skausmas, su kuriuo susidūrė Marija, neuždarė ir neizoliavo jos nuo Dievo, nuo moterų, su kuriomis drauge sekė Kristų, nuo Jėzaus mokinių.

Neretai skausmas, emocinės krizės palaužia žmones. Jie tolsta nuo Dievo ir šalinasi žmonių. Bet Marija savo skausme ieškojo Kristaus. Ji parodė puikų Kristaus sekimo ir ieškojimo pavyzdį net tamsiausioje naktyje. Jėzus ją paguodė prisikėlimo rytą ir leido būti Jo nuostabaus išgelbėjimo liudytoja, ta kuri matė svarbiausius atpirkimo įvykius – jo mirtį ir prisikėlimą.

Visiškai trapus, silpnas ir iš šūkių suklijuotas indas tapo pačio didingiausio įvykio žemėje liudytoja ir pirmąja Prisikėlimo skelbėja.

***

Evangelijose tyrinėjant Marijos Magdalietės gyvenimą, susidėliojo keli jos gyvenimo principai, kuriuos pavadinau ištikimos mokinystės dėsningumais:

a. Nuolatinis dėkingumas Kristui už patirtą išgelbėjimo malonę – meilė Dievui iš visos esybės.

b. Ištikima tarnystė Viešpačiui ir nuosekli mokinystė – kartu su Jėzumi kai gera, kartu su Juo, kai viskas atrodo blogai.

c. Jėzus – jos ištvermės, nuoseklumo ir pastovios mokinystės šaltinis.

Marija moko, kad svarbu būti Kristui dėkingiems už išgelbėjimo malonę, tapti ištikimais Jo mokiniais ir Dievo tarnais. Dievas niekada neišbrauks žmogaus iš svarbių Savo planų, tą, kuris myli Kristų visa širdimi, visu protu ir visomis savo jėgomis. Marijos Magdalietės gyvenimas – gilios širdies meilės Dievui ir ištikimos mokinystės pavyzdys. Jos pavyzdžiu Viešpats mus pamoko, sunkiausiomis savo gyvenimo akimirkomis ieškoti Kristaus ir likti ištikimiems Jam.

Dalinkimės:

2 komentarai

    • Dėkoju, miela Vilija, už atsiliepimą. Džiaugiuosi ir labai vertinu kiekvieną sąmoningą skaitytoją!💖

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.