Šio tinklaraščio pranešimų skaičius: 919

Pastorės Anželikos tinklaraštis

Teosebija – ankstyvosios Bažnyčios vyresnioji, Grigaliaus Nysiečio partnerė ir bendražygė

2023 8 kovo | Akademiniai tekstai, Bažnyčios tėvų mintys, Krikščionybės perlai, Straipsniai, Straipsniai moterims

  1. Pradžia
  2. /
  3. Straipsniai
  4. /
  5. Straipsniai moterims
  6. /
  7. Teosebija – ankstyvosios Bažnyčios...

Teosebija, bažnyčios šlovė, Kristaus puošmena, pagalbininkė mūsų kartoje, moters viltis; Teosebija, pati gražiausia ir šlovingiausia tarpe viso Brolių grožio; Teosebija, tikrai šventa, tikra kunigo partnerė/ bendražygė (syzygos), lygiai garbinga ir verta Didžiųjų Sakramentų, Teosebija, kurią priims visi ateities laikai, besiremiantys į nemirtinguosius stulpus, tų sielų, kurios pažinojo ją ir visų tų, kurie bus čia vėliau.

Grigalius Nacianzietis, Laiškas 197

*

Kiekviena kovo 8-oji suteikia puikią galimybę praskleisti gilius istorijos klodus ir pažvelgti į amžių ūku pridengtus garbingų, talentingų moterų portretus. Visais laikais buvo įdomių ir ryškių moterų asmenybių, svarbių žmonijos istorijai. Deja, tokių moterų charakteriai buvo ilgai ir nevertai pamiršti, mažai tyrinėjami, todėl paslėpti, savotiškai dingę iš žmonijos akiračio. Vis tik, pastarąjį šimtmetį, suaktyvėjus moterų istorijos tyrinėjimams, nuolat atrandama ir iškeliama daug ypatingų ne tik kultūros asmenybių, bet ir Bažnyčios moterų gyvenimų, kurios įstabiai darbavosi, vadovavo, mokė ir pamokslavo ankstyvojoje Bažnyčioje, to meto Romos imperijos aplinkoje. Ypač dėmesio vertas yra nūdienos tyrėjų J. E. Taylor ir Ilaria L.E. Ramelli tyrimas apie moterų vadovavimo patirtį ir vaidmenį ankstyvojoje Bažnyčioje (Joan E. Taylor and Ilaria L.E. Ramelli (eds), Patterns of Women’s Leadership in Early Christianity (Moterų lyderystės pavyzdžiai Ankstyvojoje Bažnyčioje), Oxford: Oxford University Press, 2021).

Taigi džiugu, kad nežinojimo šydas vis dažniau nukrenta nuo „mūsų akių“, keičia supratimą, kuo daugiau sužinome apie anksčiau gyvenusias bei  tarnavusias moteris. Tai padeda ir mums, šiuolaikinėms moterims, rasti savo vertę, puoselėti orumą bei plėsti savo veiklos erdves visų labui.

*

Šį kartą noriu prisiliesti prie Teosebijos Nysietės, gyvenusios IV a. pabaigoje Nysos mieste, Kapadokijoje (dabar Turkijos teritorija) „gyvenimo paveikslo“ rekonstrukcijos. Ši moteris, kaip cituoju straipsnio antraštėje, savo amžininko Bažnyčios tėvo ir gero bičiulio Grigaliaus Nacianziečio buvo vadinama „bažnyčios šlove“, „Kristaus puošmena“, vyresnioji, kuri su kunigais dalinosi „vienoda garbe“, „verta Sakramentų“. Ji neabejotinai buvo savo amžiaus krikščionių lyderė, tikėjimo mokytoja Bažnyčioje. Šiandien Rytų Ortodoksai ją vadina palaiminta šventąja diakone Teosebija, o katalikai – šventąja presbitere Teosebija, Bažnyčios Daktare.

Garsi pamaldumu Teosebijos šeima

Nors tiksli  Teosebijos gimimo ir mirties data nežinoma, bet manoma, kad ji gimė krikščionių, giliai pamaldžių žmonių šeimoje, Kapadokijoje. Tokiam požiūriui pagrįsti padeda išlikę trys rašytiniai šaltiniai, kuriuose kalbama apie Teosebiją. Jau anskščiau minėtas Grigalius Nacianzietis pamini Teosebiją dvejose savo epigramose ir aprašo ją paguodos laiške jos broliui Grigaliui Nysiečiui, po jos mirties. Šiame straipsnyje remsimės visais šiais šaltiniais ir naujausiais tyrimais.

Graikų kilmės vardas Teosebija – (θεοσεβής) [theosevís] reiškia – „dieviška, pamaldi, pasišventusi“, rodo į jos krikščionišką kilmę. Manoma, kad jos tėvų, ypač mamos Emelijos, pamaldumas pasauliui padovanojo penkis gerai žinomus IV a. šventuosius. Teosebijos mama Emelija taip pat gimė giliai krikščioniškoje šeimoje. Sakoma, kad Emelijos tėvas mirė kaip kankinys per Diokletiano persekiojimą. Panašu, kad Teosebija buvo ne pirmos kartos krikščionė. Motina Emelija iš viso pagimdė dešimt vaikų, iš kurių penki tapo amžių tėkmėje žinomais šventaisiais (tarpe jų ir Teosebija). Iš penkių šventųjų trys Emelijos vaikai tapo vyskupais (Bazilijus Cezarietis – žinomas kaip Bazilijus Didysis, Grigalius Nysietis ir Petras Sabaste), o sūnus Nakratis tapo vienuoliu. Emelijos vyresnysis sūnus Bazilijus, žvelgdamas į savo vaikystę, prisimena: „Dievo pažinimą nuo ankstyvos jaunystės gavau iš savo palaimintosios motinos“.  (Dzubinski ir Stasson, Women in the Mission of the Church (Moterys bažnyčios misijoje), Grand Rapids, MI: Baker Academic, 2021, 62–63).

Iškalbingai kalba ir motinai Emelijai skirta jau minėto Bažnyčios tėvo Grigaliaus Nacianziečio eiliuota epigrama 161, parašyta po jos mirties.

Emelija mirė. Kas galėtų tuo patikėti?
Dėl tokios įspūdingos jaunų palikuonių šeimos,
Ji pasidavė gyvenimo šviesai,
Sūnūs ir dukterys, tiek vedę, tiek nevedę;
Ir kilmingi, ir kiti,  daugeliui tik ji viena suteikė balsą.
Garsiais kunigais tapo ne vienas – o trys,
ir viena buvo kunigo bendražygė / partnerė (gr. syzygos),
likusieji gi, kaip šventa armija.

Visus tris kunigus, kurie tapo vyskupais, aukščiau paminėjome, o kunigo bendražygė, bičiulė ir partnerė tai – numanoma palaimintoji Teosebija. Ją Nacianzietis visuose savo šaltiniuose vadina graikišku žodžiu – syzygos – su kunigu „po vienu jungu esančia“, partnere, bendražyge, bičiule. Dėl šios syzygo sąvokos priežasties ne vienas tyrėjas daro spėjimą, kad Teosebija galėjo būti Grigaliaus Nysiečio žmona, o ne sesuo. Vis tik ši versija, atrodo, prieštarauja išlikusių šaltinių kontekstui, juk Emilija buvo visų paminėtų vyskupų ir minimos kunigo partnerės motina. Be je, pažymėtina, kad syzygos sąvoka buvo naudojama ne tik sutuoktiniui pažymėti, bet ir išreikšti įvairias artimas partnerystes, ne tik santuokos, kontekste. Todėl naujuose tyrimuose teigiama (M. Mowczko, L.E. Ramelli ), kad Teosebija vis tik buvo garsiojo Grigaliaus Nysiečio biologinė sesuo ir visą gyvenimą artima tarnystės  partnerė, draugė ir kolegė. Tačiau žmonos versijos visiškai atmesti irgi negalime. To meto krikščionys vadino savo žmonas seserimis, o marčias – dukterimis, o Dievo tarnai celibate su žmonomis gyveno, kaip brolis ir sesuo.

Pirmas iš kairės Grigalius Nacianzietis, Bazilijus Didysis, Teosebija Nysietė ir Grigalius Nysietis

Teosebijos tarnystės laukas

Taigi Teosebija buvo ne tik trijų garsių vyskupų sesuo bei Kapadokijos tėvų didžiai vertinama bendraamžininkė, bet ir gerai žinoma  Bažnyčios tarnautoja, mokytoja. Dauguma sutinka, jog ji tikrai buvo ordinuota bažnyčios diakonė, pašventinta po Grigaliaus Nysiečio vyskupo šventimų (371 m.) . IV a. tokia moterų tarnystė bažnyčioje buvo gana paplitusi. Yra žinoma, kai Teosebija mirė (tiksliai nežinoma data, maždaug 380 – 385 m.), buvo vidutinio amžiaus ir ėjo diakonės pareigas. Manoma, ji prižiūrėjo ligonius, maitino vargšus, ugdė našlaičius, daug tarnavo moterims.
Bažnyčios tėvas Grigalius Nacianzietis taip pat, kaip ir motinai, parašęs Teosebijai epigramą, vadino ją Grigaliaus Nysiečio bendražyge, partnere vartodamas tą patį graikišką žodį – syzygos.

Ir tu, Teosebija,
Kilmingas Emelijos vaike,
Ir, tiesą sakant, didžiojo Grigaliaus bendražyge / partnere (syzygos),
Atsigulk čia, šventoje žemėje.
Pamaldžių moterų atrama,
Atėjus laikui, tu palikai šį gyvenimą.
(Grigalius Nacianzietis, 164 epigrama)

Tai leidžia manyti, kad ji kažkurį laiką galėjo būti net  bažnyčios vyresniąja (presbitere), ypač, kai gyveno ir kartu tarnavo su savo broliu Grigaliu Nysiečiu, jo vyskupavimo metu. Teosebija greičiausiai buvo pašventinta mergelė, nėra jokių duomenų apie jos vaikus. O kadangi ji apibūdinama kaip „pamaldžių moterų atrama“, logiška manyti, kad ji tikrai plačiai tarnavo moterims, mokė, ruošė jas krikštui, tarnavo Sakramentais. Galbūt, kaip ir kitos to meto moterys, arijonų ginčų akivaizdoje, ji buvo įtraukta į ortodoksijos skatinimą bažnyčioje. Ji mokė moteris ir dvasiškai vadovavo joms. Taip pat ji galėjo padėti mokyti mergeles ir diakones prieš jų įšventinimą. Vieni, iš posakio Nacianziečio laiške – „ji verta Didžiųjų Sakramentų“ –  spėja, kad ji galėjo tarnauti švenčiant Eucharistiją. Kiti teigia, kad ji taip pat galėjo būti mergelių choro vadove, apie tai mini pats Grigalius Nysietis savo laiške (Laiškas Ablabijui). Svarbu suprasti, kad Teosebija nebuvo Grigaliaus namų tarnaitė. Ji buvo jo draugė, kolegė tarnaujanti bažnyčioje, rėmėja ir pagalbininkė visą savo gyvenimą.  Manoma, kad ji pakeitė savo brolį Grigalių bažnyčios tarnystėje jo tremties metu ir palaikė jį teologiniame ginče prieš „arianizmą“. Ją vertino visi trys mums gerai žinomi to meto Kapadokijos tėvai – broliai Bazilijus Didysis, Grigalius Nysietis ir taip pat jų draugas Grigalius Nacianzietis. Visi jie garsėjo savo intelektu, retoriniais įgūdžiais ir dideliu indėliu į kristologiją bei Trejybės doktriną. Žinomas ir  jų pozityvus požiūris į moterų vadovaujančią tarnystę Bažnyčioje.

Antai, Bazilijus Didysis savo Homilojoje apie Psalmes 1 PG 29.216–16 tvirtina, kad vyras ir moteris turi  „vieną orumą“ (ὁμοτίμος); „vieną ir tą pačią dorybę“, „vieną ir prigimtį“, „jų kūryba vienodai gerbtina“, jie turi „tą patį pajėgumą ir veiklą / energiją“ (ἐνέργεια) ir „gaus tą patį atlygį“.

Tyrėja Ilaria Ramelli teigia, kad Grigaliaus Nysiečio ir Origeno teologijoje, taip pat Kapadokijos tėvų epochoje gana plačiai egzistavo moterų diakonių, presbiterių tarnystė. Yra žinoma, kad jų amžininkas Grigalius Nacianzietis vienareikšmiai vertino Teosebijos įšventinimą, o jos brolis vyskupas Grigalius Nysietis buvo įšventinęs kitą moterį Makriną, kaip dvasininkę bažnyčioje. Dar daugiau Ramelli teigia, kad „atsiranda paralelė tarp Grigaliaus Nysiečio priešinimosi vergijai ir jo palankaus požiūrio į dvasininkėmis tarnaujančias moteris, kas patvirtina, kad teologinės perspektyvos keitė ir socialines realijas“. (https://www.researchgate.net/publication/236713203_Theosebia_A_Presbyter_of_the_Catholic_Church)

Grigaliaus Nacianziečio laiškas Grigaliui Nysiečiui apie Teosebiją

Grigalius Nacianzietis, be epigramos Teosebijai, parašė ir laišką savo sielvartaujančiam bičiuliui Grigaliui Nysiečiui, norėdamas jį užjausti, kai mirė brangi jo sesuo. Jis pradeda savo laišką sakydamas, kad pradžioje leidosi į kelionę, vykdamas pamatyti ir asmeniškai paguosti savo draugą, tačiau dėl blogos sveikatos būklės, turėjo grįžti atgal. Čia yra beveik visas laiškas.

Aš labai skubėjau eiti pas tave… Keliavau iš dalies dėl to, kad pamatyčiau tave po tiek laiko, o iš dalies, kad galėčiau žavėtis tavo kantrybe ir filosofija (apie kurią girdėjau), anapilin išėjus tavo šventajai ir palaimintajai seseriai, geram ir tobulam žmogui, Dievo tarnaitei, kuri geriau nei bet kas išmanė tiek Dievo, tiek žmonių dalykus; ir kas jai buvo labai lengvu dalyku,  o kas kitiems, išties, būtų sunkiausia, t.y. gyventi su tokia siela ir atėjus metui ją išsiųsti į saugias saugyklas, kaip suvežami javų pėdai savo laiku, anot, Šventojo Rašto žodžiais (Jobo 5,26); ir kad per tiek laiko, kai ji gyveno, paragavo gyvenimo džiaugsmų, o per savo gyvenimo trumpumą išvengė jo sielvarto; ir prieš tai, kai ji atnešė Tau gedulo laiką, ji buvo sąžiningai pagerbta laidotuvių garbingumu, kuris priklauso tokiems kaip ji. Aš taip pat, patikėk manimi, trokštu iškeliauti, jei ne taip stipriai kaip Tu, ir tuo daug pasakyta, tai nežymiai mažiau nei Tu.

Bet ką dar mes galėtume jausti, kai seniai vyraujantis Dievo įstatymas dabar paėmė mano Teosebiją (aš ją vadinu savo, dėl to, kad ji gyveno dievotą gyvenimą; juk dvasinė giminystė yra geriau nei kūniška), Teosebija, bažnyčios šlovė, Kristaus puošmena, pagalbininkė mūsų kartoje, moters viltis; Teosebija, pati gražiausia ir šlovingiausia tarpe viso Brolių grožio; Teosebija, tikrai šventa, tikra kunigo partnerė/ bendražygė (syzygos), lygiai garbinga ir verta Didžiųjų Sakramentų, Teosebija, kurią priims visi ateities laikai, besiremiantys į nemirtinguosius stulpus, tų sielų, kurios pažinojo ją ir visų tų, kurie bus čia vėliau.

Visai nenuostabu, kad aš dažnai remiuosi jos vardu. Nes džiaugiuosi vien prisimindamas palaimintąją. Tegul tai būna nuo manęs jai skirta epitafija, nors pasakyta ir keliais žodžiais, labai trumpai, ir mano užuojautos žodis Tau, nors Tu pats gali tokiu būdu paguosti kitus per savo filosofiją visuose dalykuose. Labai ilgsiuosi mūsų susitikimo. Mums susitikti trukdo mano minėta priežastis. Tačiau meldžiamės vieni su kitais, kol esame pasaulyje, kol mus vis dar aplenkia bendra pabaiga, prie kurios artėjame. Todėl mes turime viską pakelti, nes juk neilgai nei džiaugtis, nei kentėti turėsime.

(Grigalius Nazianzietis, 197 laiškas)

Laiške tiesiog stebintinas Dievo vyrų išreikštas pagarbos lygis Teosebijai. Ji aiškiai buvo iškili moteris bažnyčios gyvenime ir vyskupų tarnystėje. Panašu, kad Kapadokijos bažnyčiose IV a. dar buvo itin vertinamas moterų tarnavimas Kristaus kūne. Iki V a. moterys diakonės, presbiterės, dvasininkės ryškiai pažymi Bažnyčios istoriją. Tokių įkvepiančių moterų, kaip Teosebija, ankstyvoje bažnyčioje buvo ne viena, o daug. (https://www.womendeacons.org/history/list_asia.shtml.)

Įkvepiantys pavyzdžiai sektini kartose!

0 Comments

Submit a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kitos publikacijos:

Apie save

Apie save

Esu Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis” pastorė. Į šį Viešpaties pašaukimą atsiliepiau tautos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, būdama 20 metų mergina (1990 m. pradžioje)…
Skaityti toliau…

Užsisakyti naujienas

Mano knyga

Knyga

Savaitės skaitomiausi

Popular Posts

Archyvas

Archyvas

Tinklaraščio lankytojai