Labai įdomu, ką jūs manote apie vokiečių filosofą ir rašytoją Frydrichą Nyčę? Ar galima jį vadinti krikščionių teologu?

Man jo tiesos, mintys pasirodė labai krikščioniškos. Ačiū už atsakymą.

17 metų

Vilnius

*******************

Nesu išsamiai susipažinusi su F. Nyčės raštais, tačiau bandysiu atsakyti iš savo bendro pažinimo.

Žinomas XIX a. pabaigos vokiečių filosofas Frydrichas Nyčė (Friedrich W. Nietzsche), padaręs didelę įtaką XX a. Vakarų Europos dvasiniam gyvenimui, yra vertinamas kaip prieštaringas mąstytojas. Kai kurios jo idėjos, nors ir prieštaravo totalitarizmui, buvo panaudotos nacistų ideologų fašistinėje Vokietijoje. Pasitaiko, kad Nyčės filosofija interpretuojama klaidingai dėl jo raštų savito kalbos stiliaus, įtaigių esė, aforizmų, parabolių formų. Todėl filosofo aistringos idėjos tampa parankios jas skaitantiems ir laisvai interpretuojamos.

Nors kai kurios Nyčės mintys gali skambėti kaip krikščioniškos įžvalgos, tačiau tai nesuteikia mums pagrindo jį vadinti krikščionių teologu. Pavyzdžiui, jis aštriai kritikavo savo laikmečio sustiprėjusios Vokietijos 1872-1888 m. kultūrą, kaip praradusią savo sielą, nes žmones užvaldė materialinė gerovė ir pasitenkinimas savimi. Jis teigė, kad Vokietija ir Europa nusigręžė nuo krikščionybės, tačiau joms stinga drąsos tai pripažinti. Vis tik atskiros mintys negali nuneigti visos filosofo pasaulėžiūros.

Nyčės negalime vadinti krikščionių teologu pirmiausia dėl to, kad jis pats, nors ir gimė liuteronų šeimoje, studijų metu atsisakė teologijos dėl filosofijos, atmetė savo laikmečio krikščionybę ir krikščionišką moralę kaip „vergų moralę”. Jo sampratoje anapusybė, kurią ženklina Dievas ir idėja, tėra tik suklastota žmogaus dimensija, iliuzija. Jis teigė, jog atsikračius šios iliuzijos, „Dievas mirė”, todėl žmonės gali laisvai kurti savo vertybes patys. Manoma, kad Nyčės darbai padarė esminę įtaką egzistencialistinei ir postmodernistinei filosofijai. Jo idealas – ne Dievui paklūstantis žmogus, išgelbėtas per Kristaus išganymo malonę, bet „antžmogis”. Tai žmogus, kuris savo valia įveikia žmogiškuosius sunkumus, nugali savo silpnumus, taip pat nekenčia kitų neryžtingumo. Anot protestantų teologo ir filosofo P. Tilicho, Nyčės dorybė yra savęs teigimas, o nuolankus „aš” yra priešingas save teigiančiam „aš” („Drąsa būti”). Skirtingai nei krikščionys, F. Nyčė nevertina Dievo, Jo duotų įstatymų, vertybių ir normų, Kristaus išgelbėjimo malonės iš prigimtinės žmogaus nuodėmės bei krikščioniško nuolankumo ir savęs išsižadėjimo kelio. Jam žmogaus valios viešpatavimas – tai tikroji vidinė galia, pranokstanti savo žmogiškumo ribas, siekianti įsitvirtinti ir dominuoti. Tai, žinoma, prieštarauja Kristaus mokinystės keliui, kuris ragina ne išsaugoti ir įtvirtinti save, bet išsižadėti savęs ir sekti Kristumi. Jėzus sako: Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane, tas nevertas manęs. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją (Mt 10, 23-39).

Antra, krikščionių teologais vadiname tuos žmones, kurie atliepia pačios teologijos tikslą: nuosekliai ir sistemingai šiuolaikine kalba išdėsto krikščioniško tikėjimo mokymą, visų pirma, remdamiesi Šventuoju Raštu ir pritaikydami jį konkrečiam gyvenimui (M. J. Erickson, Christian Theology).Tuo tarpu filosofas yra išminties ir tiesos ieškotojas. „Tiesos ieškojimas, o ne tiesos žinojimas yra filosofijos esmė… Filosofuoti – tai būti kelyje” (K. Jaspers, Filosofijos įvadas).

Tad ar filosofija krikščionių gyvenime yra atmestina? Ne. Ji pasitarnauja tikinčiųjų mąstymo lavinimui ir ruošia kelią tiems, kurie per proto įrodymus ieško tiesos ir tikėjimo. Tačiau turime nepamiršti Klemenso Aleksandriečio (140-215 m.), vieno įtakingiausių Bažnyčios Tėvų, pastebėjimo apie filosofiją, jog joje tiesa yra įmaišyta į filosofinius teiginius, „veikiau jų pridengta ir paslėpta, tarsi valgomoji riešuto dalis kiauto”. Todėl „filosofijos ganyklose, kaip riešute, – ne viskas yra valgoma”. Klemensas teigia, kad „pačią tiesos sėklą tinka saugoti tik tikėjimo augintojams”, tikėjimo mokytojams, – teologams (Klemensas Aleksandrietis, Tikrosios filosofijos pažinimo užrašų stromatai).

Pastorė Anželika Krikštaponienė