Neužmirštuolė – vienas iš gražiausių trapumo ir ištvermės paradokso simbolių mūsų gamtoje. Man ji primena Lietuvos charakterį ir puoselėjamą tautos atmintį.

Iš pirmo žvilgsnio neužmirštuolė atrodo visiškai neatspari. Mažutė, smulkūs žiedeliai, ploni stiebeliai, vos pastebima… Tačiau ji pasižymi stebėtinu atsparumu šalčiui. Ji gali peržiemoti po sniegu, atlaikyti vėlyvas pavasario šalnas, o kai kurios rūšys pradeda vegetuoti vos nutirpus sniegui. Sniegas jai tampa ne priešu, bet apsauga – natūraliu apklotu nuo speigo. Nors neužmirštuolė trapi, žema, maža, bet turi vidinę jėgą gyventi net šalčio ir speigo sąlygomis. Ši gėlė išlieka ten, kur, pakąsti speigo, žūva daug didesnių, bet gležnesnių augalų.

Panašiai ir Lietuva, iš pirmo žvilgsnio, maža, trapi, tuomet dar pasaulyje nežinoma, turėjo vidinės galios bei Dievo malonės išgyventi sausio 13-osios sovietų režimo terorą, pasipriešinti brutaliam imperiniam spaudimui, ginti savo laisvę. Akivaizdu, jog nuožmių istorinių išbandymų metu susiformavo mūsų tautos valia. Išryškėjo išvermingas ir kantrus charakteris bei nenumaldomas vidinis laisvės troškimas, stiprus noras būti savimi, laisvai puoselėti savo kalbą, kultūrą ir tikėjimą kitų tautų apsuptyje.

Viešpatie, laimink Lietuvos laisvę ilgais gyvavimo metais!