Prie senos, XII a., apvalios Østerlars bažnyčios (Bornholmo saloje, Danijoje), praeito sekmadienio vidurdienį (2024 06 09) įvyko įkvėpiantis ir abipusiškai padrąsinantis susitikimas su šios bažnyčios liuteronų kunige Tina Ravnsbjerg Damholt.
Tikra Dievo dovana ir stebuklas, panašus į evangelijos laikų moterų Elžbietos ir Marijos susitikimą, kurios abi dalyvavo slėpiningame Dievo darbe.
Gyvenime pirmą kartą susitikusios, patyrėme didelį Dvasios vienybės ir bendro pastoracinio pašaukimo džiaugsmą. Iš karto užsimezgė betarpiška bendrystė, pasidalinome mintimis apie krikščionybę Danijoje ir Lietuvoje, moterų dvasininkių iššūkius bei tarnystės teikiamą džiaugsmą. Įdomu, buvo išgirsti, kad kunigė Tina gavo tarnystės šventimus gan vėlyvame gyvenimo amžiuje ir šiandien jau penkerius metus tarnauja bažnyčioje bei neapsakomai džiaugiasi kunigiška tarnyste. Tai nuostabus pavyzdys, kad pašaukimui išsiskleisti niekada ne per vėlu. Laiminome viena kitą ir linkėjome Dievo pagalbos tarnystėje.
Šiek tiek apie Østerlars bažnyčią, kuri yra viena tarp seniausių Danijos liuteronų bažnyčių. Ši bažnyčia mena laikus, kai saloje gyveno vikingai. Ji buvo pastatyta Viduramžiais, XII amžiuje. Manoma, kad ją pastatė danų vyskupai, siekdami skleisti krikščionybę saloje. Bažnyčia iš pradžių buvo maža ir paprastos medinės konstrukcijos, tačiau XIV amžiuje, Reformacijos metu, ji buvo praplėsta ir perstatyta į akmeninę. Nuo XVI a. ji priklauso Danijos liuteronų bažnyčiai.
Bažnyčia balta, masyvi, bet nedidelė ir įdomi savo ypatinga apvalia forma. Bažnyčios centre – baptisterija, kurią supa arkinės kolonos ir suolai. Virš kolonų išliko senosios Viduramžių freskos su scenomis iš Jėzaus gyvenimo. Medinė, raižyta sakykla, ir akmeninis Dievo stalas su dviejų sakramentų paveikslais – viename Kristus laiko Duoną, kitame – Taurę. Bažnyčioje su šeimos nariais dalinomės refleksijomis apie Dievo gerumą.
Išeinant iš bažnyčios mano dėmesį patraukė „Sėjėjo” paveikslas su visų kunigų, nuo Reformacijos laikų, pavardžių ir kunigavimo laikotarpio sąrašu. Mano kolegė Tina yra 31-oji, paskutinioji, tame sąraše ir jau antra kunigė moteris toje bažnyčioje. Labai įdomi praktika, kai bendruomenė atidžiai saugo visų besidarbavusių šioje parapijoje Dievo žodžio sėjėjų atminimą.
Buvo gera seseriškai bendrauti ir pasemti naujos patirties bei įžvalgų.
Koks jautrus ir įkvepiantis liudijimas! Perskaitęs šį tekstą, pajutau šviesų Dvasios alsavimą – taip retai šiandien sutinkamas toks gilus ir nuoširdus sielų susitikimas. Džiugu girdėti apie kunigės Tinos gyvenimo kelią – tikra vilties žinia, jog Dievo pašaukimas neturi amžiaus ribų. Østerlars bažnyčia, savo istorija ir simbolika, atrodo kaip puiki vieta tokiam Dievo apvaizdos susitikimui. Ačiū, kad pasidalijote – šis liudijimas palieka gilią vidinę ramybę ir tikėjimo džiaugsmą.