Dvasios rasa
sotindamiesi,
giesmes tiesias,
gyrių atviraširdį
Kristui Karaliui –
šventą atlygį
už gyvenimo mokslą
kartu sugiedokim.
Mes, ramybės ratelis,
Kristaus atžalos,
išminties tauta,
drauge giedokime
ramybės Dievui.
(Klemensas Aleksandrietis, Pedagogas, II a. pb.)
gerai butu kad tai butu vien tik realigija. Deja, deja….
Tiesa, Sofija, tenka apgailestauti, kad krikščionybėje visaip pasitaiko. Deja, ji nėra šventųjų religija, bet nusidėjėlių atgailos kelias. Kas eina atgailos ir atleidimo siauru takeliu, patiria Dievo malonę ir puoselėja dvasinį gyvenimą netobulai, būdami pažeidžiami, klystantys, bet vis tik mylintys Dievą. Ačiū už Jūsų komentarus.
Parašykite komentarą