Didžiojo Ketvirtadienio vakarą prisimename Paskutiniąją Viešpaties vakarienę, kaip Kristus su mokiniais laužė duoną ir gėrė iš palaimintos taurės.

Šį itin svarbų Jėzaus tarnavimo momentą suprantame ne tik kaip Naujosios Sandoros ar  Eucharistijos įsteigimą, bet kaip giliai pranašišką veiksmą, kuris buvo įsišaknytas žydiškoje Paschos tradicijoje. Mokytojas sako: Pas tave švęsime Paschą su savo mokiniais. Mokiniai padarė, kaip Jėzus nurodė, ir paruošė Paschą. (Mt 26, 18-19)

Evangelistas Matas aiškiai parodo, kad Jėzus ir mokiniai laikėsi žydų Paschos (Pesach)tradicijos. Hebrajiškas žodis Pesach (פֶּסַח) reiškė „praeiti pro šalį“, „aplenkti“, „apsaugoti peržengiant“.Paschos metu žydai šventė iš karto į kartą Dievo išgelbėjimą iš Egipto. Per paskutinę nelaimę – pirmagimių mirtį – Dievas „praėjo pro šalį“ izraelitų namų, pažymėtų avinėlio krauju. Dabar Jėzus tampa Velykų Dievo Avinėliu.

Jis su mokiniais sėdo prie Sederio stalo (hebrajiškai Seder, סֵדֶר – pažodžiui reiškia „tvarka“, „eiga“, „nusistovėjusi seka“), kuriame kiekvienas veiksmas turėjo prasmę, o kiekviena iš keturių taurių priminė Dievo pažadus išlaisvinti savo tautą. Keturios taurės reiškė: „Aš jus išvesiu“ (1), „Aš jus išgelbėsiu“ (2), „Aš jus atpirksiu“(3), „Aš jus priimsiu sau kaip tautą“(4). Taip pat buvo valgoma nerauginta duona – maca (hebr. matzah, מַצָּה), kuri priminė vargo duoną ir, kad paskubomis žydai buvo Dievo išvesti iš vergovės namų. Bet Jėzus duonai suteikė naują prasmę – Imkite ir valgykite, tai yra mano kūnas (26, 26). Kai Jėzus po vakarienės pakėlė trečiąją taurę – Atpirkimo taurę – Jis peržengė senojo simbolio ribas ir atvėrė naują tikrovę. Tai, kas šimtmečius buvo švenčiama kaip išėjimo iš Egipto atminimas, dabar išsipildė Jame. Jėzus tapo tikruoju Atpirkėju, kuris ne tik kalba apie laisvę, bet savo krauju sudaro naują sandorą ir išveda žmogų iš nuodėmės vergijos.

Viešpaties vakarienė įgijo dar gilesnę, pranašystės išsipildymo prasmę. Ji tapo ne vien prisiminimu apie praeities įvykį, bet gyvu dalyvavimu išganymo istorijoje. Todėl Kristaus Ketvirtadienis kviečia mus ne tik prisiminti, bet ir įeiti į pačią Išgelbėjimo tikrovę – būti kartu su mokiniais prie stalo, priimti duoną ir taurę, ir leisti, kad Kristaus atpirkimas paliestų mūsų gyvenimą kasdieną, liestų šiandieną.

Didysis Ketvirtadienis ragina mus atpažinti Jėzų kaip savo Atpirkėją, priimti Jo sandorą ir leisti, kad Jo meilė bei auka perkeistų mūsų širdį, kad ir mes būtume Jo gyvo artumo nešėjais pasaulyje, kaip Jo mokiniai.

MALDA

Viešpatie Jėzau,
šioje Paschos vakarienėje Tu Savo mokiniams
davei laužomos duonos ir laiminimo taurę,
kaip Savo Kūną ir Kraują,
taip įsteigei Naująją Sandorą su visais,
kas Tavimi patikės.

Mokyk mus būti prie Tavo stalo —
ne tik valgyti Tavo Duonos,
bet suprasti Tavo Atpirkimą
ne tik gerti iš laiminimo Taurės,
bet priimti Tavo Išgelbėjimą.

Perkeisk mūsų širdis,
kad ir mes taptume Tavo Kūno ir Meilės dalimi.

Apreikš mums Savo artumą, Viešpatie.
Amen.