Bažnyčios tėvų mintys
-

Origeno mintis (III a.)
„Siela yra vedama dangiškos meilės ir aistros, kai ji, pamačiusi Dievo Žodžio dailumą ir grožį, pamilo jo spindesį ir, kliudyta jo paleistos ieties, buvo sužeista meilės Jam.”
-

Melitono Sardiečio mintis (II a.)
„Išties ne vienoje vietoje ir nemenkame sklypelyje Viešpaties šlovė įsikūrė, bet po visus pasaulio kraštus Jo malonė pasklido ir ten išsiliejo Visagalis Dievas”.
-

Polikarpo Smirniečio mintys (II a.)
„Laikykitės ir sekite Viešpaties pavyzdžiu, būdami tvirto ir ištvermingo tikėjimo, mylintys savo brolius, mylintys vieni kitus, surišti tarpusavyje tiesa, vienas kitą pralenkiantys Viešpaties švelnumu, nė vieno neniekinantys.”
-

Šv. Justino mintis (II a.)
„Labiau už viską melsk, kad tau būtų atrakinti šviesos vartai: mat niekas nei žvilgsniu aprėpia, nei protu suvokia, jei pažinti neleis Dievas ir Jo Kristus”.
-

Klemenso Romiečio mintys (I a.)
„Jūs kovojate dieną ir naktį už visus brolius, idant gailestingumas ir užuojauta išgelbėtų Jo išrinktuosius. Buvote skaistūs, nekalti ir atlaidūs vieni kitiems. Liūdėjote dėl savo artimųjų nuodėmių, o jų valios silpnumą laikėte savo silpnumu.”
-

Klemenso Aleksandriečio mintys (II a.)
„Raštas sako: „Septynis kartus per dieną šlovinau Tave”. Todėl ne apibrėžtoje vietoje, ne ypatingoje šventovėje, ne tam tikromis šventėmis bei nustatytomis dienomis, bet visą gyvenimą ir visur, ar būtų vienas, ar su kitais to paties tikėjimo žmonėmis, žinantysis garbina Dievą, už žinojimą ir savo gyvenimo būdą”.
-

Ignoto Antiochiečio mintis (II a.)
„Jei trokštate daryti gera, Dievas pasirengęs jums padėti. <…> Gražiai gyvenkite Dievo malonėje!”
-

Teofilio Antiochiečio mintys (II a. pb.)
„Tie, kurie žiūri kūno akimis, pastebi gyvenimiškus dalykus, skirdami šviesą nuo tamsos, baltą nuo juodo, negražų nuo dailaus, darnų ir taisyklingą nuo iškreipto ir nedarnaus, <…>.
-

Ignoto Antiochiečio mintis (II a. pr.)
„Niekas tenesipuikuoja savo padėtimi, nes esminis dalykas – tai tikėjimas ir meilė; nėra nieko už juos svarbesnio”.
-

Iš Laiško Diognetui (II a.)
„Krikščionys nuo kitų žmonių nesiskiria nei kraštu, nei kalba, nei papročiais, jie negyvena kokiuose savo miestuose. <…> Laikydamiesi vietinių papročių, apdaro, mitybos ir visos gyvensenos jie tvarko savo gyvenimą nuostabiai ir, kaip visi sutaria, neįtikėtinai.
-

Klemenso Romiečio mintis (I a. pb.)
„Kristus priklauso nusižeminusiems, o ne tiems, kurie kelia save virš jo ganomų avelių”.
-

Prisikėlimo Lauryno mintys apie Dievo artumo praktiką (XVII a.)
„Nereikia nuolat klūpoti bažnyčioje, kad pabūtume su Dievu. Savo širdį galime paversti koplyčia, kur vis užsuktume su Juo pakalbėti – maloniai, nuolankiai ir su meile.