Apaštalas Jonas savo evangelijoje vaizdingomis metaforomis ir palyginimais apibūdina Kristų, Dievo Sūnų – kaip giliausią žmonių amžinybės ilgesį. Iš keturių evangelistų tik Jonas užrašė septynis Jėzaus teiginius „Aš esu …”, kurie ne tik atskleidžia Dievo santykį į žmogų, bet ir parodo didžiuosius žmogaus sielos poreikius.
Senajame Testamente gausu reikšmingų istorijų, istorinių įvykių aprašymų, simbolinių pasakojimų. Dažnai jie mums būna nesuprantami, tarsi nebylūs, nes nuo jų mus skiria didelis laiko atstumas ir kitokia kultūra.
Visi turbūt esame patyrę, kai pradinis tikėjimo etapas, kaip ir pradėtas naujas darbas ar įkvepianti idėja, užvaldo sielą pakilia nuotaika ir entuziazmu, kuris, deja, vėliau kaip eteris po trumpalaikio efekto greitai išgaruoja.
Jei Jūs ilgiau gyvenate ir tikite, tikriausiai pastebėjote, jog gyvenime bei Šventajame Rašte galioja nepaneigiamas dėsnis: išdidieji patiria pažeminimą ir sudužimą, o nuolankieji arba pažemintieji išgyvena malonę, netikėtai yra atstatomi, prikeliami lyg feniksai iš pelenų.
Šiame straipsnyje norėčiau pasigilinti į mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžius ir darbus po Jo prisikėlimo iš numirusių iki paėmimo į dangų. Tas laiko tarpsnis – po Prisikėlimo iki Sekminių – aprašytas Apaštalų darbų knygos pradžioje:
Įprastai žmogaus žvilgsnis gana lengvai nukrypsta į didelius gamtos objektus. Juose įžvelgiame kvapą gniaužiančią didybę, grožį ir nežemišką šlovę.
Noriai, su įkvėpimu liudyti Kristaus Evangeliją ne taip jau paprasta. Tai nemažas iššūkis kiekvienam krikščioniui. Vis dėlto šis tarnavimas tikrai nebus slegianti prievolė, jeigu apie tai mąstysime, melsimės ir ieškosime Viešpaties.
