Krikščionybės perlai
-
Klemenso Romiečio mintys (I a.)
„Jūs kovojate dieną ir naktį už visus brolius, idant gailestingumas ir užuojauta išgelbėtų Jo išrinktuosius. Buvote skaistūs, nekalti ir atlaidūs vieni kitiems. Liūdėjote dėl savo artimųjų nuodėmių, o jų valios silpnumą laikėte savo silpnumu.”
-
Klemenso Aleksandriečio mintys (II a.)
„Raštas sako: „Septynis kartus per dieną šlovinau Tave”. Todėl ne apibrėžtoje vietoje, ne ypatingoje šventovėje, ne tam tikromis šventėmis bei nustatytomis dienomis, bet visą gyvenimą ir visur, ar būtų vienas, ar su kitais to paties tikėjimo žmonėmis, žinantysis garbina Dievą, už žinojimą ir savo gyvenimo būdą”.
-
Ignoto Antiochiečio mintis (II a.)
„Jei trokštate daryti gera, Dievas pasirengęs jums padėti. <…> Gražiai gyvenkite Dievo malonėje!”
-
Teofilio Antiochiečio mintys (II a. pb.)
„Tie, kurie žiūri kūno akimis, pastebi gyvenimiškus dalykus, skirdami šviesą nuo tamsos, baltą nuo juodo, negražų nuo dailaus, darnų ir taisyklingą nuo iškreipto ir nedarnaus, <…>.
-
Brigita Švedė apie saikingumo dorybę (XIV a.)
„Namo vartai” – tai kūno reikmės, be kurių jis negali apsieiti, būtent – valgymas, gėrimas, miegas, budrumas ir netgi pasitaikantys sielvartai bei džiaugsmai.
-
Ignoto Antiochiečio mintis (II a. pr.)
„Niekas tenesipuikuoja savo padėtimi, nes esminis dalykas – tai tikėjimas ir meilė; nėra nieko už juos svarbesnio”.
-
Iš Laiško Diognetui (II a.)
„Krikščionys nuo kitų žmonių nesiskiria nei kraštu, nei kalba, nei papročiais, jie negyvena kokiuose savo miestuose. <…> Laikydamiesi vietinių papročių, apdaro, mitybos ir visos gyvensenos jie tvarko savo gyvenimą nuostabiai ir, kaip visi sutaria, neįtikėtinai.
-
Klemenso Romiečio mintis (I a. pb.)
„Kristus priklauso nusižeminusiems, o ne tiems, kurie kelia save virš jo ganomų avelių”.
-
Teresės Avilietės mintys apie sielą (XVI a.)
„Į savo sielą turime žvelgti kaip į pilį, kuri visa – iš deimanto ar tyriausio krištolo ir kurioje yra daugybė kambarių, kaip danguje yra daug buveinių (Jn 14, 2).
-
Prisikėlimo Lauryno mintys apie Dievo artumo praktiką (XVII a.)
„Nereikia nuolat klūpoti bažnyčioje, kad pabūtume su Dievu. Savo širdį galime paversti koplyčia, kur vis užsuktume su Juo pakalbėti – maloniai, nuolankiai ir su meile.
-
Tomo Kempiečio mintys (XV a.)
„Meilės jokia sunkenybė nevargina, jokia baimė jos negąsdina, bet, kaip visur besiskverbianti galinga liepsna, ji kyla į dangų ir skina sau kelią per visas kliūtis. Meile liepsnojančios širdies karštis veržiasi iki pat Dievo…”
-
Petro Damaskiečio mintys (XII a.)
„Apaštalas sako: ‘be paliovos melskitės’, t. y. jis moko prisiminti Dievą visuomet ir visur, kad ir ką jaustum ar regėtum.