Krikščionybės perlai
-
Iš „Atviri keliauninko pasakojimai savo dvasios tėvui” (Rusija, XIX a.)
„Įdėmiai pažvelgęs į savo vidų, įsitikinau, kad aš nemyliu savo artimo. Nes ne tik nesiryžtu paaukoti savo gyvybės dėl artimo, bet dėl jo neaukoju savo garbės, gerovės ir ramybės.
-
Iš Didachės (I a. pb. – II a. vid.)
„Tau nutinkančius dalykus priimk kaip gera, žinodamas, kad niekas neįvyksta be Dievo.”
-
Ignoto Antiochiečio mintys apie santykį su kitais (II a.)
„Nepaliaudami melskimės už kitus žmones, nes juose gyva atsivertimo viltis, kad galėtų atrasti Dievą. Pagelbėkite jiems tuo, kad jie galėtų pasimokyti iš jūsų darbų!
-
Gertrūdos Helftietės mintys apie laimės pojūtį (XIII a.)
„Mane sužavėjo tyras tekančių srovių vanduo, jaunas supančių medžių žalumas, aplink laisvai skraidantys paukščiai, ypač balandžiai.
-
Klemenso Aleksandriečio mintys apie tikėjimą, augantį meilėje (IIIa., Stromatai II)
Bažnyčią palaikanti dorybė yra tikėjimas, kuris išgano Dievo išrinktuosius. Vyriškai narsus tikėjimas – tai ištvermė.
-
Jono Neūžaugos mintys apie sielos troškimą būti atverstai ( IV a.)
„Viename mieste gyveno paleistuvė ir turėjo daug mylimųjų. Miesto valdytojas jai tarė: „Pažadėk, kad būsi gera, ir aš tave vesiu.”
-
Gertrūdos Helftietės mintys apie širdies garbinimą (XIII a.)
Kartą, stengdamasi sutelkti savo dėmesį į natas bei žodžius ir matydama, kad žmogiškas silpnumas tam trukdo, nusiminusi tariau: „Kokia nauda iš to darbo, jei aš nesugebu susikaupti?”.
-
Tėvo Arsenijaus mintys (IV a.)
„Visomis galiomis stenkis gyventi vienybėje su Dievu, ir įveiksi visas išorės aistras.
-
Joanos Šantalietės patarimai bendruomenės vyresniajai (XVI-XVII a.)
„Brangi sese, maldauju tave vadovauti bendruomenei atvira širdimi: duok seserims šventą dvasios laisvę ir išmesk iš jų ir iš savo mąstymo vergišką suvaržymo dvasią.
-
Angelės Meriči mintys apie motinos tarnystę (XV – XVI a.)
„Brangios motinos ir sesės Jėzuje Kristuje: siekite, padedant Dievui, būti vedamos vien Dievo meilės ir sielos veržimosi atliekant savo darbą, Tik tuomet, kai jūsų darbas bus įdiegtas ir pagrįstas šia dvejopa meile, rūpestis ir vadovavimas ves išgelbėjimo vaisius.
-
Tėvo Agatono mintys apie maldą (VII a.)
„Nėra didesnio triūso už meldimąsi Dievui. Kad ir kokį gyvenimą žmogus sau pasirenka, jei tik ištveria, jis randa ramybę. Malda – sunkus darbas ir nuožmi kova iki paskutinio atodūsio.”
-
Morkaus Asketo mintys apie sielos vienybę su Dievu (V a.)
„Siela, viduje susivienijusi su Dievu, iš to didžiausio džiaugsmo darosi lyg geranoriškas geraširdis vaikas ir nieko nebesmerkia – nei graiko, nei pagonio, nei žydo, nei nusidėjėlio, bet į visus žvelgia tyromis akimis, neteikdama reikšmės šiems skirtumams, vienodai džiaugdamasi visu pasauliu ir trokšdama, kad visi graikai ir žydai, ir pagonys garbintų Dievą.”