Krikščionybės perlai
-
T.D. Jakesas apie sveiką tarnystės ir darbo riziką
Gera tarnystė yra rizikos nebijojimas. Aišku, ne beatodairiška, savanaudiška, nerūpestinga rizika, kurios metu pametami tikslai. Ne, gera tarnystė reikalauja, kad mes drąsiai ir įžūliai veiktume su tikėjimu, sėtume sėklą savo darbo dirvoje…
-
Dykumos motinos Saros posakis apie moterį (V a.)
Kitą kartą du senoliai, didūs atsiskyrėliai, atėjo į Peluzijaus apylinkes amos (motinos) Saros aplankyti. Atkeliavę tarė vienas kitam: Pažeminkime šitą senolę. Pasakė jai: Atsargiai, nepradėk puikuotis ir galvoti, kad štai atsiskyrėliai atėjo aplankyti manęs, paprastos moters. Bet ama Sara jiems atsakė: Aš moteris prigimtimi, bet ne mintimis.
-
Julijonos iš Norvičio mintys apie maldą (XIV a.)
Melskis viduje, nors nejauti jokio malonumo, nes tai naudinga, net jei nieko nejauti, nieko nematai ir tau atrodo, kad nieko negali. Nes sausroje ir skurde, ligoje ir menkume tavo malda Man maloni, nors tau pačiam atrodo niekam tikusi, tokios yra Mano akyse visos tavo maldos, ištartos su tikėjimu.
-
Aurelijaus Augustino mintis apie Šventosios Dvasios vaidmenį (IV – V a.)
Kai aš pamokslauju žmonėms, žodžiai pasiekia jų ausis, bet ne širdis. Ir tik tada, kai Šventoji Dvasia yra vidinis Mokytojas, žmonės po pamokslo grįš į namus atsinaujinę. Šventoji Dvasia yra vidinis Mokytojas, atskleidžiantis giluminę Jėzaus apaštalų žodžių prasmę.
-
Origeno mintys apie Dievo veikimą ir skirtingą sielos pasirinkimą (II – III a.)
Nesant lietui neatsirastų nei vaisiai, nei erškėčiai, o jam laiku bei saikingai paliejus gimsta ir vieni, ir kiti. O žemė, kuri, sugėrusi dažnai ant jos krentantį lietų, želdo skirtingą vaisių.
-
Julijonos iš Norvičio mintys apie Dievo gerumą (XIV a.)
Kaip kūną dengia drabužiai, o mūsų kraują pridengia kūnas, taip mūsų sielą ir kūną apgaubia Dievo gerumas. Nors kūnas ir drabužiai pranyks, tačiau Dievo gerumas liks amžinai ir bus arčiau mūsų sielos nei kūnas.
-
Bažnyčios Tėvai apie romantinę meilę
Meilė tarp vyro ir moters yra universali, dieviška ir niekada nesibaigianti. Ji atiteka į visas žmonijos kartas, kaip gyvybės upė iš Edeno sodo, kur buvo sukurti pirmas vyras – Adomas ir pirmoji moteris – Ieva.
-
Klemenso Aleksandriečio mintys apie draugystę (II a.pb.-III a.pr.)
Esama trijų draugystės rūšių: pirmoji ir geriausia grįsta dorybe, nes iš proto kylanti meilė yra stipri, antroji, vidutiniškoji, remiasi mainais. Tokia draugystės yra bendruomeniška, dosni ir naudinga gyvenimui. Mat paslauga besiremianti draugystė yra bendras dalykas.
-
Antonijaus Surožiečio (XX a.) mintys apie maldą už mylimuosius
„Kartais mes meldžiamės už tuos, kuriuos mylime, kuriems kažko reikia ir kuriems patys negalime padėti.
-
Klemenso Romiečio malda (I a. pb.)
„Viešpatie, išgelbėk tuos iš mūsų, kurie kenčia, pakelk nupuolusius, apsireikšk vargstantiems, išgydyk sergančius, susigrąžink tuos savo tautos narius, kurie klaidžioja, pamaitink alkstančius, išlaisvink mūsų kalinius, prikelk silpnuosius ir paguosk nusiminusius…”
-
Papijo Hierapoliečio mintys apie perteklių atnaujintame pasaulyje (II a.)
„Ateis dienos, kai išaugs vynuogienojas su dešimčia tūkstančių šakų, ir ant kiekvieno ūglio – dešimt tūkstančių kekių, ir kiekvienoje kekėje – dešimt tūkstančių uogų, kiekviena išspausta uoga duos dvidešimt penkias statinaites vyno.
-
Iš Didachės (I a. pb. – II a. vid.)
Yra du keliai: vienas gyvenimo, o kitas mirties, ir jie abu didžiai skirtingi. Gyvenimo kelias yra toks; pirma, mylėsi Dievą, kuris tave sukūrė; antra, mylėsi savo artimą kaip save patį; nedaryk kitam to, ko nenori, kad tau būtų daroma.